Atviras kodas Lietuvai

Stop the Hollyweb! No DRM in HTML5.

Istorija moko vertinti savo laisvę, nes gali ją prarasti. Neįkyrėkite su savo politika, atsako nenorintys mokytis.
Richard Stallman

Laisvės link

Tomas Jonušas, visuomeninės organizacijos „Atviras kodas Lietuvai“ viceprezidentas

Tomas Jonusas

Pastaruoju metu tenka daug girdėti ir skaityti apie laisvų atviro kodo programų ir programinės įrangos milžino „Microsoft“ susirėmimus konkurencinėse kovose. Garsiausiai nuskambėjęs atvejis Europoje – Vokietijos Miuncheno miesto municipaliteto politinis sprendimas atsisakyti „Microsoft“ paslaugų ir daugiau kaip 14 tūkst. vartotojų „permesti“ prie atviro kodo programų. Galima paminėti dar daug panašių atvejų. Ne tiek svarbu, kieno naudai priimamas galutinis sprendimas, tačiau vien tai, kad atviro kodo programos pradėjo konkuruoti su IT pramonės milžinais, daugeliui kelia nuostabą ir susirūpinimą. Kas nutiko programų rinkoje, kad laisvai bendruomenių kuriami produktai konkursuose nustumia pasaulio didžiuosius?

Specialistai ir vartotojai iki užkimimo diskutuoja, kokios programos ar sprendimai geresni – komerciniai ar laisvi – nepailsdami gina savo favoritus, vardija ir skaičiuoja „savų“ privalumus bei „svetimų“ trūkumus, lygina ir matuoja technines programų savybes, užsako ir skelbia išsamias studijas. Kol pasiekia spaudą, tokie tyrimai jau būna beviltiškai pasenę ir atspindi ne šiandienos aktualijas, bet tampa dar vienu įrašu programų plėtros istorijoje. Šiame straipsnelyje pamėginsime išvengti vartotojiškų bei techninių detalių ir į šį klausimą pažvelgsime iš laikmečio perspektyvos. Pagrindinis žodis, nuo kurio toliau verpsime minties gijas, yra „monopolija“.

Kalbant apie dabartį dažnai sunku atskirti svarbiausius ir antraeilius momentus – akiratį užgožia reklama, emocijos ir asmeniniai išgyvenimai. Pamėginkime į amžių sandūros epochą pažvelgti iš numanomos ateities perspektyvos, kai išlieka tik svarbiausi įvykiai, o nereikšmingos detalės pasimiršta. Pagalvokite apie 1888 arba 1934 metus. Greičiausiai ten nėra nieko asmeniško – vien tik faktai. O dabar trumpam įsivaizduokite savo provaikaitį, po 30 metų mokyklos vadovėlyje skaitantį XX ir XXI amžių sandūros Lietuvos IT istorijos puslapius.


....tai buvo laikai, kai atsirado ir išpopuliarėjo asmeniniai kompiuteriai. Pirmieji AK Lietuvoje atsirado apie 1988 m., ir tai sutapo su šalies atgimimu bei išsivadavimu iš sovietinės priespaudos. Tuomet, pardavęs iš už Atlanto parvežtą kompiuterį, prie Vilniaus galėjai nusipirkti neblogą namą. Po dešimties metų dauguma Lietuvos įmonių ir organizacijų kompiuterius jau naudojo kasdieniame darbe. Būtent tuomet Lietuvoje pradėjo populiarėti internetas. Apie 2003 m. kiekviena dirbanti Lietuvos šeima galėjo turėti asmeninį kompiuterį ir naudotis internetu. Tačiau kompiuterių programų rinkoje susiklostė keista situacija. Maždaug nuo 1995 m. ten pradėjo dominuoti viena programinės įrangos bendrovė, kurią, nenorėdami nieko užgauti, toliau vadinsime „Monopolija“. Šiai įmonei operacinių sistemų ir biuro programų rinkoje ilgainiui pavyko sukurti tikrą monopoliją, tam tikruose programų segmentuose skirtingose šalyse ji valdė iki 98 proc. programų rinkos dalies.

Monopolija įsigalėjo ir Lietuvoje, kur nepatyrusi, dažnai besikeičianti jaunos valstybės vyriausybė padėjo jai įsitvirtinti. Vyriausybės sprendimu Lietuvoje buvo buvo įtvirtinti tik „Monopolijos“ naudojami dokumentų standartai, mokyklose informatikos pamokos pamažu tapo „Monopolijos“ gaminamų produktų vartotojų rengimo kursais. Valdininkai, siekdami neprarasti savo darbo vietos, privalėjo išlaikyti „Monopolijos“ produktų pagrindu parengtus kompiuterinio raštingumo egzaminus, valstybės institucijos skelbė konkursus vieno gamintojo produktams pirkti. Faktiškai jau nuo 1998 m. neturėdamas „Monopolijos“ programinės įrangos nebegalėjai gauti viešos informacijos el. forma, pateikti ar gauti dokumentų valstybinėse institucijose, atlikti kai kurių veiksmų, tarkim, užpildyti asmeninę pajamų deklaraciją. Dėl to niekas per daug nesuko galvos, nes dauguma programų buvo naudomos be reikiamų licencijų. Tokia situacija iš dalies buvo toleruojama valstybės, nes ji pati naudojo daugiau nei 90 proc. vadinamosios piratinės produkcijos. Lietuva, ratifikavusi Berno konvenciją, prisijungusi prie Pasaulio prekybos organizacijos ir rengdamasi stoti į Europos Sąjungą, įsipareigojo ginti užsienio autorių teises. Seimui priėmus atitinkamus lietuviškus įstatymus atsirado formalios prielaidos bausti programas neteisėtai platinančias ir naudojančias organizacijas. Priėmus šį įstatymą šimtai tūkstančių „Monopolijos“ programų vartotojų tapo nusikaltėliais. Vienintelis būdas susigrąžinti dorą vardą – mokėti „Monopolijai“ už licencijas tiek, kiek ji pati nustatė. Alternatyvos juk nebuvo – nebent visiškai atsisakyti kompiuterio. Reikia paminėti, kad tuo metu visas pasaulis ir ypač Europos šalys labai stengėsi kurti žinių ekonomiką. Daug jaunos Lietuvos valstybės investicijų tekdavo skaitmeninei gerovei kurti, tačiau nenaudojant monopolininko programų šie bendros gerovės vaisiai buvo nepasiekiami vartotojui. Valstybė aktyvių veiksmų prieš neteisėtos programinės įrangos turėtojus nesiėmė. Neetiška gaudyti ir bausti vartotoją, kai pati valstybė už savo naudojamas programas neišgali sumokėti „Monopolijos“ prašomos kainos. Valstybė apsiribojo tik keliomis akcijomis prieš neteisėtą programų platinimą. Tokia situacija aiškiai netenkino „Monopolijos“, ir ji įsteigė organizaciją, kurios uždavinys buvo šnipinėti, persekioti, gaudyti ir bausti vartotojus, nemokamai naudojančius „Monopolijos“ programinę įrangą. Kartu su valstybinėmis jėgos struktūromis buvo sukurti „baudžiamieji būriai“, kurie, nepaisydami kitų įstatymų ir LR Konstitucijos, jėga įsverždavo į nedidelių įmonių biurus, ieškodavo neteisėtai turimų „Monopolijos“ programų, konfiskuodavo kompiuterius ir tokiu būdu yra sužlugdę ne vieną verslą. Buvo viešai skelbiami telefonai, kuriais anonimiškai galėjai įskųsti kolegas ar „Monopolijai“ nemokančias organizacijas. Visoms įmonėms buvo siuntinėjami įžeidžiamo turinio grasinantys laiškai, reikalaujantys pirkti „Monopolijos“ programas, o atsisakiusiems grėsė sankcijos ir susidorojimai. Dėl „Monopolijos“ įtakos buvo priimti įstatymai, pagal kuriuos bet kuris gyventojas ar organizacijos vadovas galėjo būti nuteistas, jei pas jį bus rasta „Monopolijos“ programų. Tokiu būdu iš „Monopolijos“ nenupirktų programų turėjimas buvo prilygintas narkotikų, ginklų ar sprogmenų laikymui. Tamsūs laikai ir „Monopolijos“ šalininkų siautėjimai tęsėsi kone visą dešimtmetį, daug dorų verslininkų buvo nuteisti, bankrutavo ar mokėjo milžiniškas baudas „Monopolijai“. Daugeliui, akis į akį susidūrusiems su „Monopolijos“ organizuotomis represijomis, tokie metodai ir priemonės priminė ankstyvąjį sovietmetį, kai tebuvo viena tiesa ir žmogui nuteisti nereikėjo įstatymų – tik „socialistinės sąžinės“.

Pirmieji plyšiai puikiai sutvarkytoje, įstatymais ir milžiniškais pinigais pridengtoje „Monopolijos“ tvirtovėje pradėjo rastis dar XX a. pabaigoje. Daugelis valstybių pabudo supratę, kad jų saugumo, gynybos ir kitos valstybinės strateginės informacinės sistemos yra visiškoje vieno gamintojo valioje. Kas būtų, jei „Monopolija“ staiga dvigubai pakeltų savo produktų kainas, įvestų naujas mokėjimo formas? Arba, tarkim, teroristai susprogdintų centrinę „Monopolijos“ būstinę ir keleriems metams paralyžiuotų jos darbą? Arba prasidėtų „Monopolijos“ darbuotojų streikas? Atsakymai į šiuos klausimus – būtų valstybinis krachas, suirutė, ekonomikos nuosmukis ir dar daug kitų baisių dalykų. Daug vyriausybių, teoriškai samprotaudamos apie monopolijų blogį, su tuo susidūrė praktiškai – jos tapo priklausomos ir pažeidžiamos. Čia reikia padaryti mažą žingsnį į šalį nuo „Monopolijos“ – tuometinio programų kūrimo verslo modelio paaiškinimo link. Šalia to, kas pasakyta anksčiau, valstybės suprato, jog sudėtingi, dažnai strateginiai milžiniškus pinigus kainavę pirkiniai yra „juodos dėžės“, ir niekas, be gamintojo, nežinojo, kas yra jos viduje. Atsiranda programų „slaptųjų durų“ (back door) terminas. Daugelis tuometinių kompiuterinių nusikaltimų, informacinių sistemų įsilaužimų ar sabotažo atvejų buvo siejama būtent su programų uždarumu. Programos saugotos kaip autoriniai darbai, o jų tekstai buvo tik gamintojo paslaptis. JAV vyriausybė, be atodairos saugodama ir gindama verslo – programų gamintojų teises, pati atsirado netikėtos ir naujos grėsmės akivaizdoje. Vis didesnė nacionalinių investicijų dalis teko informacinėms technologijoms ir programinės įrangos sistemoms, tačiau įstatymai gynė gamintojų privatumą ir jų paslaptį, o tai savo ruožtu didino valstybės, kaip užsakovo, priklausomybę nuo gamintojo. Programinės įrangos pramonėje atsirado nepasitikėjimo gamintoju apraiškų. Ar įsivaizduojate, kad galėtumėte laimėti valstybės paskelbtą konkursą, pastatyti ir atiduoti naudojimui naują administracinį pastatą, niekam neparodę ir neatskleidę jo brėžinių? Absurdas! Jokia priėmimo komisija ar draudimo bendrovė su jumis net nepradėtų kalbos. Deja, amžių sandūroje dauguma programinių produktų buvo parduodami ir perkami kaip „juoda dėžė“.

XX a. pabaigoje JAV aukštosiose mokyklose susikūrė laisvų programų judėjimas, kuris, protestuodamas prieš programų tekstų slėpimą, pradėjo kurti programas su atviru išeities tekstu. Iš pradžių šios programos buvo naudojamos mokymo procese siekiant, kad studentai galėtų ne tik išmokti dirbti su programa kaip vartotojai, bet ir suvoktų, kaip ji sukurta, galėtų ją patobulinti. Vėliau, atsiradus internetui, atviro kodo programos labai išpopuliarėjo tarp specialistų ir greitai peržengė akademinių institucijų ribas. Buvo suformuluoti pagrindiniai laisvų programų licencijos principai, kurie lėmė greitą jų tobulėjimą ir paplitimą. Licencija be apribojimų leidžia programą naudoti, kopijuoti, platinti, nagrinėti ir tobulinti, tačiau norint platinti patobulintą programą, privalu atskleisti jos išeities tekstus. Tokia licencijavimo tvarka komercinėms įmonėms leido naudoti, tobulinti ir pardavinėti atviro kodo programas, tačiau nebuvo galima jų pasisavinti ir uždaryti patobulinimų. Šis licencijavimo modelis nesudarė sąlygų atsirasti naujai monopolijai. Tokiu būdu kuriamos programos sparčiai augo, tobulėjo ir apie 2001-2003 m. pagal daugelį savo savybių pasivijo didžiųjų komercinių gamintojų (net ir „Monopolijos“) programas. Pagrindinis šių programų skirtumas – jos yra laisvos ir gali būti naudojamos nemokamai! Valstybių vyriausybės, patekusios į monopolininko įtaką, atviro kodo programose pradėjo matyti kelią, kuris vedė iš uždarumo ir priklausomybės aklavietės. Daugelis pasaulio valstybių pradėjo remti atviro kodo programuotojų iniciatyvas, šių programų pagrindu kurti ar atkurti šalies programinės įrangos pramonę, siekdamos išsilaisvinti iš vieno gamintojo įtakos.

Apie atviro kodo programas Lietuvoje garsiai pradėta kalbėti 2002 metais. Tada jau buvo pritaikyta darbui ir išversta į lietuvių kalbą nemažai bendro naudojimo programų. Kelios bendrovės įrodė, kad visus biuro darbus galima puikiai atlikti nesinaudojant komercinėmis „Monopolijos“ programomis. Kai kurios valstybinės institucijos irgi pradėjo naudoti šias programas, taip sutaupydamos daug mokesčių mokėtojų pinigų.

Dar po kelerių metų valstybė vis dar naudojosi vartotojams įprastais „Monopolijos“ produktais, tačiau derybose dėl kainų turėdama atviro kodo programų alternatyvą sugebėjo išsikovoti nemažai nuolaidų, buvo sutaupytas ne vienas milijonas mokesčių mokėtojų litų.

Dar daug laiko praėjo, kol informacinių technologijų rinkoje vėl įsivyravo pusiausvyra, sąžininga konkurencija, sumažėjo produktų kainos ir „Monopolijos“ įtaka, atsirado pasiūlos ir paklausos įvairovė. Sunkus tai buvo metas. Taigi tie, kas vertina atvirumą, pasirinkimo laisvę ir garbingą konkurencinę kovą, tebūna budrūs ir daro viską, kad tokie laikai daugiau nebegrįžtų.


Spausdinta „Laikas“, 2003, spalis