Atviras kodas Lietuvai

Stop the Hollyweb! No DRM in HTML5.

Istorija moko vertinti savo laisvę, nes gali ją prarasti. Neįkyrėkite su savo politika, atsako nenorintys mokytis.
Richard Stallman

Europos Komisija prieš Microsoft: kas iš tiesų vyksta?

Donatas Glodenis, asociacija „Atviras kodas Lietuvai“

Pastaruoju metu Lietuvoje aštrėja konkurencija tarp programinės įrangos gamintojų ir IT paslaugų teikėjų. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Vyriausybės ketina siūlyti priemonių planą, kuriame būtų rekomenduojama Lietuvos valstybės institucijoms naudoti atvirojo kodo programinę įrangą. Tokiu būdu būtų atsisakoma iki šiol faktiškai dominavusios Microsoft kompanijos programinės įrangos. Jau keletą metų vyksta bandomieji atvirojo kodo programinės įrangos diegimo projektai savivaldybėse ir vyriausybės įstaigose, verčia ir laisvai platina OpenOffice.org2 biuro programų paketą, Firefox interneto naršyklę, Thunderbird elektroninio pašto programą, ir pan. Žinoma, tokia linkme besivystanti valstybės politika kelia be konkurencijos iki šiol dominavusių programinės įrangos bendrovių (tiksliau, bendrovės) nerimą.

Panaši situacija ir kitur Europoje. Europos Komisija ne kartą išreiškė susirūpinimą dėl valstybės institucijų priklausomybės nuo vienos kompanijos uždarų biuro dokumentų formatų. Komisija, atrodo, laukia, kol atvirasis biuro dokumentų formatas OpenDocument, kurį palaiko OpenOffice ir dar trys mažiau žinomi biuro programų paketai, taps ISO standartu ir ketina rekomenduoti būtent jį, o ne iki šiol paplitusius Microsoft dokumentų formatus, duomenų mainams tarp valstybės institucijų. Mat uždarus Microsoft dokumentų formatus tinkamai gali perskaityti tik pačios Microsoft kompanijos programinė įranga. Sunerimusi Microsoft tik prieš kelias savaites paskelbė pateiksianti naujuosius savo biuro dokumentų formatus standartizavimui.

Daug atgarsio susilaukia ir Europos Komisijos 2004 m. kovo mėn. sprendimas už Europos Sąjungos konkurencijos įstatymų, draudžiančių naudotis pranašumu rinkoje, pažeidimus nubausti Microsoft. Penkerius metus trukusio tyrimo metu Komisija nustatė, kad Microsoft sąmoningai slėpė protokolų informaciją nuo konkurentų. Microsoft iš anksto turėjo faktinį darbastalio kompiuterių operacinių sistemų rinkos monopolį su savo Windows operacinėmis sistemomis, tačiau neturėjo monopolio tinklo serverių srityje. Tačiau, užsitikrinusi, kad darbo vietų kompiuteriai tinkamai galės „susišnekėti“ tik su tais serveriais, kurie taip pat veikia su Windows serverio operacine sistema, Microsoft faktiškai išstūmė konkurentus iš rinkos. Panašaus dominavimo buvo pasiekta ir kitoje sferoje, kur Microsoft neturėjo išankstinio pranašumo – muzikos įrašų ir filmų demonstravimo srityje. Į Windows operacinę sistemą įtraukus nemokamą Windows Media Player programą nukentėjo RealPlayer ir kitos kompanijos, platinusios įvairią garso ir vaizdo įrašų atgaminimui skirtą programinę įrangą. Europos Komisija ne tik skyrė kompanijai Microsoft rekordinę 497,2 mln. eurų baudą, bet ir nurodė išleisti Windows operacinės sistemos versiją be Windows Media Player bei atverti konkurentams daugiau nei 100 tinklo protokolų specifikacijų.

Microsoft kreipėsi į Europos pirmosios instancijos teismą siekdama užginčyti Europos komisijos sprendimą, ir yra akivaizdžiai sunerimusi dėl Europos Komisijos veiksmų. Deja, atrodo, kad Microsoft nesunkiai įperša savo įvykių versiją ir tokioms įstaigoms, kaip Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kurio viceprezidento Remigijaus Šimašiaus mintis apie EK ir Microsoft ginčą jau ne pirmą kartą perteikia internetinė Lietuvos žiniasklaida. Štai Delfi 2005-11-24 publikuotame straipsnyje „Microsoft byla gali tapti nemaloniu precedentu“ pateikiami samprotavimai, bandant pagrįsti nuomonę, kad Europos Komisijos norai yra nelogiški, pavojingi, netgi griaunantys konkurenciją ir inovatyvumą IT srityje.

Negaliu sutikti su R. Šimašiaus argumentais, todėl trumpai juos apžvelgsiu.

R. Šimašius absurdu vadina tai, kad Microsoft baudžiama už dominavimą rinkoje, kurią, tariamai, pati sukūrė. Pateikia ir palyginimą: kas būtų, jei Vokswagen būtų baudžiama už dominavimą Volkswagen automobilių rinkoje. Tačiau toks palyginimas – labai ribotas; geriau užduokime klausimą, kas būtų, jei Volkswagen koncerno, turinčio (įsivaizduokime) 95% automobilių rinkos Lietuvoje, automobiliams tiktų tik specialus Volkswagen markės dyzelis, kurį galima nusipirkti tik Volkswagen degalinėse, ir kuris netiktų kitų markių automobiliams? Kokią įtaką tai turėtų prekybai kitų markių automobiliais? Degalų rinkai? Galiausiai, ar leistumėte sau nusipirkti, sakykime, Mersedesą, jei žinotumėte tik vieną ar dvi degalines, kur galima gauti kuro Mersedesui? Šis palyginimas, žinoma, taipogi ribotas, tačiau atskleidžia Europos Komisijos ir Microsoft ginčo esmę: galimybė konkurentams suderinti savo produktus su Microsoft produktais neturėtų būti palikta Microsoft malonei... Taip pat minėtame straipsnyje dažnai neatsižvelgiama į faktą, kad atskleisti protokolų specifikacijas (o ne programinės įrangos kodą, kaip dažnai klaidingai teigiama) Microsoft verčiama būtent dėl anksčiau neteisėtų veiksmų ir siekiant ištaisyti padėtį rinkoje.

Abejonės dėl galimybės, kad protokolų atskleidimas pažeistų Microsoft intelektinę nuosavybę, bent jau kol kas nėra labai gerai pagrįstos. Komisija šiuo metu nereikalauja protokolų specifikacijų atskleidimo atvirojo kodo programinės įrangos kūrėjams licencijos sąlygomis, kurios leistų Linux ir kitos atviro kodo programinės įrangos kūrėjams savo kūrinius paskelbti viešai, ir taip „išslaptinti“ Microsoft specifikacijas. Taip, Komisija gali to pareikalauti ateityje, tačiau ne visų protokolo atvejų, o tik tų, kuriuose „nėra inovacijų“. Microsoft nemažai daliai savo tinklo protokolų naudoja standartines technologijas (pvz., LDAP, Kerberos), kurių specifikacijos yra viešos, tad protokolų inovatyvumą reikėtų atskirai vertinti.

Microsoft būgštavimai dėl galimų naujų saugumo spragų aptikimo galimybės atvėrus protokolų specifikacijas yra suprantami, tačiau vargu ar užtektini pagrįsti protokolų specifikacijų atskleidimo neleistinumą. Juk konkrečios šių protokolų realizacijos Microsof produktuose, kuriuose piktavaliai ir ieškos pažeidžiamumų, taip ir lieka uždaro kodo, neprieinamos naudotojams.

R. Šimašius įžvelgia nelogiškumą ir prieštaravimus Europos Komisijos veiksmuose būtent todėl, kad nepripažįsta Komisijos teisės vertinti Microsoft veiksmus konkurencijos požiūriu ir siekti atstatyti dėl pažeidimų pakitusią situaciją rinkoje. Suvokus šiuos EK siekius tampa suprantama, kodėl, iš vienos pusės, EK (kad ir nesėkmingai) siekė „prastumti“ programinės įrangos patentų direktyvą, o iš kitos pusės – liepia Microsoft išviešinti jos intelektinę nuosavybę – tinklo protokolus. Europos Komisija, palaikydama intelektinės nuosavybės svarbą, teigia, kad šios nuosavybės negalima naudoti neteisėtam pranašumui rinkoje įgyti.

Nesigilinant į sudėtingas rinkos ir konkurencijos teorijas, kuriomis grindžiami R. Šimašiaus argumentai, galime paklausti paprastai: ar iš tiesų būtų taip blogai, jei Microsoft tektų dalintis su konkurentais tam tikra informacija, kuri leistų Windows tinkluose sėkmingai dirbti ir kitų operacinių sistemų kompiuteriams? Kuo netinkamas toks kompiuterių tarpusavio suderinamumas? Nemanau, kad kas nors (išskyrus neteisėtai dominavimą rinkoje įgijusios Microsoft) dėl to nukentėtų, o galiausiai laimėtų vartotojas, kuris galėtų pirkti ne kompiuterį su vienintele galima operacine sistema, o ta, kuris labiausiai atitinka jo poreikius ir galimybes.